Žymus kraštiečiai

     Rapolionis (Rapailionis, Rafajłowicz, Rafałowicz), pagal tų laikų paprotį sulotyninęs pavardę, pasirašinėjo Rapagellanus ar Stanislaus Lituanus. Gimė smulkaus bajoro Jurgio Svetkaus Rapolionio šeimoje netoli Eišiškių miestelio esančioje Sveckevičių dvarvietėje. Tiksli gimimo data nežinoma. Naujausiuose leidiniuose nurodoma, kad apie 1500 m. Buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba. Manoma, kad iš pradžių mokėsi Eišiškėse, vėliau – Vilniuje. Spėjama, kad anksti pradėjo mokyti kitus, mokytojavo Lietuvos ir Lenkijos didikų dvaruose. Nuo 1528 m. studijavo Krokuvos universitete, jį baigė apie 1533 m. bakalauro laipsniu. Iš katalikybės perėjo į protestantizmą. Spėjama, kad tapęs evangeliku liuteronu, 1539-1542 m. dėstė Abraomo Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje. Po 1541 m. Žygimanto potvarkio, draudžiančio liuteronizmą Lietuvoje, S. Rapolionis su savo bendražygiais turėjo pasitraukti į Prūsiją. 1542 m. gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją (vienintelis lietuvis), stažavosi Vitenbergo universitete. 1544 m. M. Liuterio vadovaujamas to universiteto teologijos fakultetas jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. 1544 m. rudenį S. Rapolionis tapo pirmuoju ką tik įsteigto Karaliausčiaus universiteto teologijos profesoriumi. Buvo puikus oratorius. Jo paskaitos sutraukdavo daug studentų, jas lankė miesto šviesuomenė ir pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Mirė 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje. Buvo iškilmingai palaidotas prie Karaliaučiaus katedros, šalia būsimo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo. Ant kapo buvusi epitafija: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“ . Vėliau per katedros remontus antkapis buvo pašalintas. Rapolionis vadinamas vienu iš Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, pirmtaku. Yra tarptautinio masto hunmanistas. Jis rūpinosi religinių knygų lietuvių kalba leidimu. Vertė į lietuvių kalbą giesmes. Iš mokslininko raštų ir vertimų mažai kas išlikę. Šiuo metu žinomi keturi lotyniški ir vienas lietuviškas tekstas. M. Mažvydas pasinaudojo S. Rapolionio rankraščiais rengdamas pirmąją lietuvišką knygą – 1547 m. išleistą ,,Katekizmą“. Į lietuvių kalbą išversta S. Rapolionio giesmė su savarankiškai parašyta pabaiga pateko į M. Mažvydo parengtą knygą ,,Giesmės krikščioniškos“ (1570). Su M. Mažvydu jį siejo ne tik bendras darbas universitete, bet ir nuoširdi bičiulystė, bendri interesai. S. Rapolionis rengė Lietuvišką katekizmą. Jis minimas ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių (vertimas neišliko) ir lenkų kalbas.
1986 m., minint 500-ąsias Stanislovo Rapolionio gimimo metines, Šalčininkų rajono Gornostajiškių kaime (Eišiškių seniūnija), dvaro sodyboje buvo pastatytas paminklas žymiajam kultūros veikėjui (skulpt. Konstantinas Bogdanas, archit. Rimantas Buivydas ir Juras Balkevičius). Paminklas sukurtas iš bronzos ir granito. Pagrindinis akcentas – ant pjedestalo pastatytas Rapolionio bronzinis biustas (43 cm). Portretas realistinis. Rapolionis vaizduojamas su mokslų daktaro kepuraite, ilgais garbanotais plaukais, smulkių veido bruožų. Yra bronzinių raidžių užrašas: „Stanislovas Rapolionis / 1485-1545“ .

Literatūra ir šaltiniai
• Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992, p. 215-216.
• Čaplinskas, Antanas Rimvydas.Vilniaus gatvės = Vilnius streets : istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 71, 158, 279, 321.
• Istorija. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2011-01-21]. Prieiga per internetą: <http://rapolioniogimnazija.lt/istorija-81>.
• Jovaišas, Albinas. Stanislovas Rapolionis: [biografija]. – Iliustr. // Jovaišas, Albinas. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. – Vilnius, 2009. – P. 75-79.
• Maciūnas V. Rapolionis Stanislovas. – Bibliogr.: 5 pavad. // Lietuvių enciklopedija. – Boston, – T. 24, p. 497-498. – Parašas: V. M.
• Rapolionis […] Stanislovas. – Bibliogr.: 5 pavad. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 36.
• Sabaliauskas, Algirdas. Rapolionis Stanislovas. – Bibliogr.: 4 pavad.// Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius, 1999. – P. 519. – Parašas: A. S.
• Senkevičius, Mykolas. Eišiškės / Mykolas Senkevičius, Stanislovas Mikonis. – Vilnius, 2002, p. 8, 18-19.
• Sužiedėlis, Simas. Rapolionis Stanislovas – Bibliogr.: 3 pavad. // Encyklopedia lituanica. – Boston (Massachusetts, 1975. – Vol. 4, p. 4 36-437.- Parašas: S. Suž.
• Tumelis, Juozas. Rapolioniana: (Trumpa istoriografinė apžvalga ir bibliografija) // Stanislovas Rapolionis. – Vilnius, 1986. – P. 248-281.
• Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos istorija. – T. 3 : Senųjų raštų kalba. – Vilnius, 1988, p. 19-21.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

           Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 m. kovo 30 d., Vitebsko vaivadijoje. Kilęs iš garsios magnatų Bžostovskių šeimos. Jų genealogija Vilniaus krašte prasideda XVI amžiaus viduryje. Jo tėvas buvo LDK didysis raštininkas Juozapas Bžostovskis, motina – Slanimo seniūno dukra Liudvika, kilusi iš Sadovskių. P. K. Bžostovskis 1758–1762 m. Romoje studijavo teologiją. 1763 m. buvo įšventintas į kunigus. 1762–1764 m. tapo LDK raštininku, 1767 m. pagerbtas Šv. Stanislovo ordinu. 1774–1787 m. tapo referendoriumi, nuo 1823 m. – Vilniaus katedros kapitulos prelatas arkidiakonas, Turgelių, Rukainių klebonas. P. K. Bžostovskis sukūrė visoje centrinėje Europoje precedento neturinčią nykštukinę valstybę. 1767 m. įsigijęs Merkinės dvarą, esantį dabartinio Šalčininkų rajono teritorijoje, pavadino savo vardu – Paulava. 1769 m. pakeitė lažą činšu (žemės renta, mokama pinigais arba natūra) ir įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę – vadinamąją Paulavos respubliką. Pasak, istoriko, prof. Alfredo Bumblausko, „tuo metu buvo sakoma, kad valstybėje yra trys respublikos: Lenkijos, Lietuvos ir Paulavos“. 1771 m. buvo paskelbti jos nuostatai. Paulavą tvarkė prezidentas (dvaro savininkas) ir seimas. Paulavos respublika turėjo herbą, vėliavą, antspaudą, piniginę sistemą, sveikatos apsaugos sistemą, miliciją. 1770 m. Paulavos respublikoje buvo įsteigta žemės ūkio mokykla valstiečiams su specialiai tam parengtais vadovėliais. Valstiečiai pradėjo taikyti naują agrotechniką, veisti sodus, auginti daugiau gyvulių, galėjo nevaržomai verstis prekyba ir amatais, nemokamai naudojosi mišku, žvejojo ir medžiojo. P. K. Bžostovskis yra parašęs darbų apie Paulavą lenkų kalba: ,,Potwierdzenie Ustawy dla włościan Ziemi Pawłowskiej“ (Wilno, 1791), ,,Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających“ (Wilno, 1770), ,,Wiadomość genealogiczną o domie Brzostowskich od wyścia z Polski do Litwy“ (Wilno, 1776), „Pawłów od r. 1767–1795 od jednego przyjaciela domowego opisany“ (Wilno 1811) ir kt. Ypač vertingi P. K. Bžostovskio parašyti Paulavos respublikos nuostatai. Paulavos respubliką gausiai lankė vietiniai didikai, bajorai bei užsieniečiai. P. K. Bžostovskį ir jo reformas palaikė karalius Stanislovas Augustas Poniatovski.
Paulavos respublika gyvavo iki 1795 metų. Kai 1794 m. prasidėjo Tado Kosciuškos sukilimas, Paulavos milicija ir valstiečiai aktyviai dalyvavo sukilime. Žlugus sukilimui, Trečiojo valstybės padalijimo akivaizdoje, žlugo ir Paulavos respublika. P. K. Bžostovskis pardavė visas savo valdas ir emigravo į Vokietiją, vėliau – į Italiją. Po kelerių metų grįžęs, apsistojo Turgeliuose netoli Paulavos. Gyvenimo pabaigoje (1825–1827 m.) klebonavo Rukainiuose (dabar Vilniaus r.), ten ir mirė 1827 m. Buvo palaidotas Rukainių bažnyčioje, kurią pastatė savo lėšomis. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Rukainiai buvo nusiaubti, bažnyčia buvo paversta cerkve, P. K. Bžostovskio paminklas sudaužytas, jo kapas išniekintas ir sulygintas su žeme. Nėra žinoma, kur ilsisi kunigo palaikai.
2012 m. spalio 6 d. Merkinės kaime buvo atidengtas akmens paminklas su Povilo Ksavero Bžostovskio atvaizdu. Paminklas pastatytas Šalčininkų rajono savivaldybės bei draugijos „Wspólnota Polska“ lėšomis.

Literatūra ir šaltiniai
• Arlauskienė, Aurelija. Povilas Ksaveras Bžostovskis – Paulavos respublika / [Aurelija Arlauskienė, Lucija Jurgelevič, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė]. – [Vilnius], 2014. – 263, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Santr. angl., lenk. – Bibliogr.: p. 248-252. – Asmenvardžių r-klė: p. 254-256.
• Balčiūnienė, Alina. Povilo Ksavero Bžostovskio fenomenas. – Tekstas lygiagr. liet., baltar., lenk. // Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гiстарычными шляхами па Ашмянскiм узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmianskiej. – Vilnius, 2013. – P. 84-86.
• Jučas, Mečislovas. Bžostovskis Povilas Ksaveras. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2003. – T. 3, p. 678.
• Lietuvos valstybės kūrėjai XVI–XX a. pirmosios pusės portretai = Founders of the Lithuanian state: XVI–XX a. pirmosios pusės portretai. – Vilnius, 2006. – T. 1, p. 84.
• Rakutis, Valdas. 1769 m. kovo 10 d. Pavlovo respublikos nuostatai // Praeities pėdsakais: skiriama profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui. – Vilnius, 2007. – P. 389-416.
• Bartyś, Julian. Rrzeczpospolita Pawlowska na tle reform włościańskich w Polsce w XVIII wieku. – Warszawa, 1982. – 279, [1] p. – Su bibliogr.
• Skodlarski, Janusz. Paweł Brzostowski (1739–1827). Twórca Rrzeczypospolitej Pawłowskiej // Annales. Etyka w życiu gospodarczym. – 2009, vol. 12, Nr. 1, p. 69-78; Prieiga per internetą: <http://www.annalesonline.uni.lodz.pl/archiwum/2009/2009_01_skodlarski_69_78.pdf >.
• Ślusarska, Magdalena. Paweł Ksawery Brzostowski. – Warszawa, 2000. – 103 p.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

Sniadeckių šeima gyveno Kčynsko paviete, šalia Žnino miestelio, Gniezno vaivadijoje, Lenkijoje. Sniadeckiai buvo markgrafų Vielopolskių ūkininkai. Sniadeckių turtas tais laikais nebuvo didelis – jų nuosavybėje buvo keletas namų Žnine ir palivarkai netoli miestelio. Jonas Sniadeckis gimė 1756 m. rugpjūčio 29 d. Poznanėje baigė Lubranskio kolegiją, 1772-1775 m. Krokuvos universitete studijavo matematiką ir filosofiją, 1775 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Savo lėšomis 1778 m. įšvyko tobulintis į Vakarų Europos mokslo centrus. 1781-1803 m. Krokuvos universitete dėstė matematiką ir astronomiją. 1798 m. Sniadeckis gavo pasiūlymų užimti astronomijos observatorijos Vilniuje vedėjo vietą, pasiūlymas atnaujintas 1803 m. 1806 m. buvo paskirtas Vilniaus universiteto astronomijos profesoriumi, o 1807-1815 m. jis – Universiteto rektorius. Laisvai skaitė ir rašė lotyniškai, kalbėjo vokiškai, angliškai ir prancūziškai. Buvo Varšuvos mokslo bičiulių draugijos ir Krokuvos mokslo draugijos narys.1811 m. išrinktas Rusijos mokslo akademijos nariu korespondentu.
Vilniuje gyveno prie Universiteto observatorijos, pirmame aukšte, buto langai išėjo į kiemą. Jonas Sniadeckis liko nesukūręs šeimos, atsidavęs mokslui ir jo organizacijos reikalui. Visą gyvenimą tėviškai globojo jaunesnį brolį Andrių Sniadeckį, rūpinosi jo išsimokslinimu. 1825 m. išėjo į pensiją. Paskutinius gyvenimo metus Janas Sniadeckis praleido Jašiūnuose, Balinskių dvare.
Mirė 1830 m. lapkričio 21 d. ištiktas širdies smūgio, palaidotas Jašiūnuose.

Literatūra
• Arlauskienė, Aurelija. Jašiūnų dvaras kultūros židinys. – Vilnius, 2016.
• Janas Sniadeckis. Raštai. Filosofijos darbai. – Vilnius, 2007. – 382 p.
• Lietuvos valstybės kurėjai. XVI-XIX a. portretai. – Vilnius, 2006, p.280-281.
• Plečkaitis, Romanas. Matematikos filosofijos Lietuvoje pradininkas // Problemos. – 2006, Nr. 70, p. 160-164.
• Jan Śniadecki 1756-1830. 250 rocznica urodzin. – Żnin, 2006. – 72 p.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

1794 m. rugpjūčio 14 d. gimė istorikas Mykolas Balinskis. Jis pirmasis aprašė Vilniaus miesto ir jo universiteto raidą. 1811 m. šeima apsigyveno Jašiūnų dvare. Baigęs Vilniaus gimnaziją, 1812 m. rudenį įstojo į Vilniaus universitetą. Studijavo tiksliuosius mokslus, įgijo filosofijos magistro laipsnį; ėmęsi literatūros ir istorijos. Buvo ,,Šubravcų“ (,,Nenaudėlių“) draugijos narys. Būdamas studentas, M. Balinskis su savo profesoriumi Joachimu Leleveliu 1815 m. įsteigė ir redagavo žurnalą Tygodnik Wileński (,,Vilniaus savaitė“). Profesoriaus paskatintas, ėmėsi rimtų istorijos studijų, pasirinkdamas tyrinėti Vilniaus miesto ir jo garsiojo universiteto raidą.
1820 m. M. Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, aukštos kultūros moterį, užsienio literatūros vertėją į lenkų kalbą, žymaus Vilniaus Universiteto profesoriaus, Andžejaus Sniadeckio (1768 – 1838) dukrą. Paskutinius gyvenimo metus Jašiūnuose praleido A. Sniadeckio brolis Janas Sniadeckis (1756 – 1830), Vilniaus universiteto rektorius (1807 – 1815), profesorius, matematikas, astronomas, filosofas, Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas. Jašiūnuose per trumpą laiką buvo sukaupta turtinga biblioteka, tai keletas tūkstančių knygų, atlasai, rankraščiai, archyvinė medžiaga, žemėlapiai, S. Jundzilos herbarai. J. Sniadeckis buvo įsirengęs nedidelę observatoriją. Jašiūnų dvaras pasidarė Vilniuje gyvenančios liberalios inteligentijos ir literatų traukos vieta. Šiuos žmones viliojo dvaro kultūros lobiai, graži gamta, dvasinė atmosfera, disputai, moksliniai ir literatūriniai susitikimai. Čia lankydavosi poetas filaretas Tomas Zan, mineralogas Ignas Domeika, Stanislovas Bonifacas Jundzilas, botanikos profesorius, medicinos profesorius A. Bekiu, lenkų poetas Julius Slovackis ir kt.. 1831 m. Jašiūnų dvare rinkdavosi revoliucingai prieš caro priespaudą nusiteikę Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai. 1841 m. iš Sibiro sugrįžęs Tomas Zanas čia skaitė tremtyje parašytas savo ir bičiulio Adomo Mickevičiaus eiles. Šeimininkai ir gyventojai, bei jų svečiai priklausė Lietuvos inteligentų romantizmo srovei. Jos atstovai domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, gamta, etnografija. 1831 m. istorikas tapo vienu iš sukilimo Vilniuje rengėjų, tačiau buvo išduotas ir suimtas. Po visų nemalonumų pasitraukė į Varšuvą.
Varšuvos laikotarpis – pats produktyviausias Balinskio kaip istoriko biografijoje. Per dešimt metų Varšuvoje paskelbė devynetą stambių darbų. Balinskis, gyvendamas Varšuvoje, pasinėrė į mokslinį darbą. Parašė: dvitomę Vilniaus miesto istoriją, apie senąją Vilniaus akademiją, monografiją apie Joną Sniadeckį ir kt. Pluoštas rašinių, vadinamieji ,,Listy znad brzegów Krożenty“ (,,Laiškai nuo Kražantės krantų“), paskelbti 1856-1860 metais. Tai buvo bandymas sukurti tam tikrą imituotą saloną, kuriame būtų kalbama apie istoriografijos problemas. Šie tekstai, spausdinti leidinio Gazeta Warszawska puslapiuose, tapo savotiška būtinybe ir ritualu. Kaip ankstesniais, šubravcų, laikais jų buvo laukiama ir bijoma. M. Balinskis buvo kritiškas ir negailestingas. Varšuvoje gyveno 1832-1847 metais. Vėliau grižo į Jašiūnų dvarą, vėl įsijungė į visuomeninį Vilniaus gyvenimą, tapo Laikinosios archeologijos komisijos vicepirmininku.
M. Balinskis mirė 1864 m. sausio 3 d., žmogus aukštos dvasinės kultūros, humanistas, demokratas. Po jo mirties Jašiūnai nustojo būti kultūros centru. Palaidotas Jašiūnų dvaro kapinaitėse.

Literatūra
• Buchaveckas, Stanislovas. Jašiūnų apylinkėse // Lenino priesakai. - 1986, liep. 17, p. 3.
• Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. - Vilnius, 1992.
• Griškaitė, Reda. Mykolas Balinskis: Kova dėl istorijos? - Vilnius, 2005. - 240 p. : iliustr.
• ,,Jašiūnų dvaras – kultūros židinys : [straipsnių rinkinys]. - Vilnius, 2016. - 280 p. : iliustr. Santr. angl., lenk., rus.
• Klimka, Libertas. Darbštuolis istorikas Mykolas Balinskis // Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. - Vilnius, 2016. - P. 294-298.
• 153 įdomiausi Lietuvos dvarai : [iliustruotas žinynas / sudarytojai Danguolė Kandrotienė ir Vytautas Kandrotas] : [apie Jašiūnų dvarą]. - Kaunas, 2011. - P. 162-163.
• Bielecki, Janusz. Miasto – ogród Jaszuny : Próba odtworzenia dziejów. - Warszawa, 2010. - 420 p. : iliustr., žml.
• Gajewski, Mirosław. Sławne dzieje Jaszun: [Jašiūnai, istorija]. - Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Historie z okolic Wilna. - Wilno, 2007. - P. 42-53.
• Machulak, Mieczysław. W dolinie Mereczanki. - Połaniec, 2014.
• Naruniec, Romuald. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. - Warszawa, 1995.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

Jonas Balinskis, istoriko Mykolo Balinskio ir Sofijos Sniadeckos sūnus, gimė 1824 m. vasario 18 d. Nuo vaikystės pasižymėjo dideliais gabumais. Motina gerai mokėjo tuomet populiarias svetimas kalbas ir buvo žinoma Lietuvoje kaip viena geriausių užsienio literatūros vertėjų, todėl ir vaikas buvo mokomas tų kalbų. 1842 m. J. Balinskis baigė Varšuvoje klasikinę gimnaziją. Kaip vyriausias sūnus šeimoje, pagal anų laikų tradiciją po tėvo mirties J. Balinskis turėjo paveldėti Jašiūnų dvarą. Tam jis būtų turėjęs iš anksto rengtis, t.y. studijuoti žemės ūkio mokslus. Tačiau dvaras jo neviliojo, norėjo būti gydytojas arba inžinierius. 1842 m. J. Balinskis įstojo į Peterburgo karo medicinos ir chirurgijos akademiją. Gabus ir darbštus, pirmaisiais mokslo metais išlaikė pirmųjų dviejų kursų egzaminus. Akademiją baigė 1846 m. Baigęs akademiją, J. Balinskis buvo priverstas grįžti į Jašiūnus ir ten 4 m. padėjo tėvui tvarkyti pašlijusius ūkio reikalus. 1850 m. vėl išvažiavo į Peterburgą, pradėjo dirbti Oranienbaumo karo ligoninėje. Čia dirbdamas susituokė su Jelizaveta Delione. 1855 m. parengė ir apgynė daktaro disertaciją. Netrukus buvo paskirtas minėtosios karo ligoninės vidaus ligų klinikos profesoriumi adjunktu.
1860 m. J. Balinskis buvo paskirtas Peterburgo medicinos ir chirurgijos akademijos Nervų ir psichinių ligų katedros ordinariniu profesoriumi. Jis daug važinėjo po užsienį, susipažino su psichiatrinių įstaigų veikla. 1867 m. jo rūpesčiu Peterburge įsteigta nauja psichiatrijos klinika, kurioje buvo net 42 palatos šimtui ligonių, trys salės jiems būti dienos metu, valgyklos, biliardinė, dirbtuvės, gimnastikos salė, žiemos sodas.
XIX a. 7-me dešimtm. ir 8-o dešimtm. pradžioje J. Balinskis buvo vienintelis psichiatrijos mokslo autoritetas bei labiausiai patyręs gydytojas psichiatras visoje carinėje Rusijoje. Profesorius J. Balinskis buvo puikus oratorius. Ypač įdomios ir gausiai klausytojų lankomos buvo jo paskaitos apie nervų ir psichines ligas, skaitomos vyresniųjų kursų studentams, jo paskaitų dienomis nebūdavo nė vienos laisvos vietos klinikos salėje. Oratorinį talentą bei sugebėjimą atkreipti klausytojų dėmesį jis, matyt buvo paveldėjęs iš savo senelio prof. A. Sniadeckio, turėjusio didelį pasisekimą Vilniaus universitete. J. Balinskis buvo pirmasis Rusijoje tik įsikūrusios psichiatrų draugijos pirmininkas. Ši draugija, kurios vienas pagrindinių organizatorių jis buvo, veikia ir dabar.
1872 m. mirė J. Balinskio žmona, palikdama 48 m. mokslininką su devynetu mažamečių vaikų. Po šio tragiško įvykio jo gyvenimas ir mokslinė veikla pasidarė ypač sunkūs. Kiekvieną vasarą jis išsiųsdavo savo vaikus į Lietuvą pas brolį, gyvenantį Jašiūnuose. Atvykdavo į tėviškę ir pats, jeigu tik leisdavo tarnybinės pareigos.
Silpstant sveikatai, 1892 m. J. Balinskis pasitraukė iš karinės tarnybos. Mirė 1902 m. kovo 24 d. Peterburge. Vykdant velionio valią, jo palaikai buvo parvežti į Jašiūnus ir čia balandžio 19 d. palaidoti giminės kapinėse. Ant paminklo granito plokštės iškalta paties J. Balinskio sugalvota epitafija: Johannes Balinski Michaeli et Sophiae filius Mente insanorium amicus et servus („Jonas Balinskis, Mykolo ir Sofijos sūnus, dvasios ligonių draugas ir tarnas“.

Literatūra
• Arlauskienė, Aurelija. Jašiūnų dvaras kultūros židinys. - Vilnius, 2016.
• Балинский Иван Михайлович. [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-09-03]. Prieiga per internetą: < http://famous-birthdays.ru/data/30_maya/balinskij_ivan_mihajlovich.html >.
• Иван Михайлович Балинский, отец русской психиатрии (по воспоминаниям его учеников: И. П. Мержеевского, А. Е. Черемшанского, И. А. Сикорского) // Вопросы нервно-психической медицины. - Киев, 1902.
• Каннибах, Юрий. История психиатрии. - Москва, 2019. - 384 с.
• Савенко, Юрий. Иван Михайлович Балинский // Независимый психиатрический журнал. - 2002, Nr. 2, p. 5-6.
• Naruniec, Romuald. Michał Baliński jako mecenas polsko-litewskich więzi kulturowych. - Warszawa, 1995.

Parengė: Olga Kijakovskaja

Mykolas Mianovskis (1783 m. Luckas – 1843 m. Šalčininkėliai) gyveno Šalčininkėlių kaime. Gydytojas akušeris, fiziologas. Filosofijos ir medicinos daktaras. 1810-1832 metais dėstė Vilniaus Universitete. 1817-1832 Vilniaus Universiteto, 1832-1842 m. Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos Akušerijos katedros ir klinikos vedėjas, profesorius. 1819-1825 m. Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto dekanas, 1831-1832 rektorius.1839-1842 m. Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijos rektorius. Pagerino akušerijos dėstymą. Pirmasis Lietuvoje nurodė, kad nėščioji privalo laikytis tam tikro režimo ir higienos. Parašė akušerijos vadovėlį. Buvo Šalčininkėlių Šv. Jurgio bažnyčios fundatorius. Palaidotas kaimo kapinėse.

Literatūra
• Mikalojus Mianovskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. - T. XV, p. 19.
• Aftanazy, Roman. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej. Wojewódstwo Wileńskie. – Wrocław, 1993. – T. 4, p. 346, 347.
• Mianowski, Stanisław. Świat który odszedł : wspomnienia Wilnianina, 1895-1945. - Warszawa : Oficyna Wydawnicza Rytm, 1995.
• Siemienowicz, Zbigniew. Mianowski Mikołaj // Wileńska Medyko-Chirurgiczna Akademija. Dzieje i ludzie. – Vilnius, 2008. – P. 57-62.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

  Kunkulkos (gyvenvietė išnykusi) vienkiemis prie Šalčininkėlių kaimo, buvo bajorų Dalevskių sodyba. Dalevskių šeimą vieni laikydavo pačia nelaimingiausia, kiti – didvyriškumo ir patriotinio pasiaukojimo pavyzdžiu. Broliai buvo pasmerkti mirti, šešios seserys ir motina nuėjo tūkstančius kilometrų ištrėmimo keliais. Dalevskių šeima buvo labai gausi: keturi broliai ir šešios seserys. Tėvai – Dominyka ir Dominykas Dalevskiai, 4 sūnus – Pranciškus (1825–1904), Aleksandras (1827–1862), Konstantinas (1837–1871), Titas (1840–1864) ir 6 dukterys Teklė (g. 1838), Zuzana, Juzefa, Julija (1839–1874), Apolonija (1841–1915), Ksaverija (1845-1900). Šeima gyveno kukliai, tačiau visi vaikai, net ir mergaitės buvo leidžiami į mokslus.
Vyresnieji Pranciškus ir Aleksandras anksti išvyko į Vilnių mokytis. Su pagyrimo lapais baigę pirmuosius mokslo metus bazilijonų mokykloje, vėliau mokėsi gimnazijoje, kurios nebaigė dėl konfliktų su Rusijos imperijos režimui atsidavusia gimnazijos vadovybe. Kartu su broliu įkūrė slaptą anticarinę organizaciją Lietuvos jaunimo brolybės sąjungą. 1849 m. Pranciškus buvo suimtas ir įkalintas, nuteistas 15 metų katorgos Nerčinske. 1859 m. po amnestijos grįžo į Vilnių ir vėl prisijungė prie pogrindinės veiklos. Prasidėjus 1863 m. sukilimui pradžioje abejojo sukilimo tikslingumu, bet vėliau prisijungė prie Lietuvos sukilimo vadovybės. Buvo vienas iš baltųjų grupuotės vadovų, Lietuvos provincijų valdymo skyriaus narys. 1863 m. liepos 10 d. suimtas ir nuteistas 12 metų katorgos. 1875 m. trims mėnesiams buvo leista apsigyventi pas šeimą Varšuvoje. 1883 m. apsigyveno Varšuvoje ir dirbo geležinkelių kontrolėje. Mirė 1904 m. balandžio 24 d. Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse. Aleksandras 1849 m. kartu su broliu suimtas ir įkalintas, nuteistas 10 metų katorgos Nerčinske. 1858 m. po amnestijos grįžo į Vilnių. Mirė 1862 m. balandžio 14 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Titas Dalevskis mokėsi Vilniaus gimnazijoje, vėliau studijavo teisę Maskvos universitete. 1861 m. universitete įkūrė slaptą lenkų-lietuvių studentų organizaciją, kuriai priklausė 355 nariai. Prasidėjus 1863 m. sukilimui išvyko į Sankt Peterburgą, kur kalbino vietos lenkus ir lietuvius studentus vykti kovoti į Lietuvą ir Lenkiją. 1863 m. gegužę grįžo į Vilnių, kur prisidėjo prie Lietuvos sukilėlių vadovybės, buvo Konstantino Kalinausko vadovybės karo komisaras. 1863 m. gruodžio 20 d. suimtas, Michailo Muravjovo gruodžio 24 d. dekretu nuteistas sušaudyti, bausmė įvykdyta Lukiškių aikštėje 1864 m. sausio 11 dieną.
Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Konstantinas Dalevskis prisijungė prie Zigmanto Sierakausko vadovaujamo būrio, dalyvavo Biržų kautynėse. Sukilėlių šiaurės Lietuvoje vadovas. Po dar kelių smulkesnių mūšių buvo sužeistas ir išvyko iš šalies. Įsidarbino metalo apdirbimo gamykloje Sankt Galene. Vėliau išvyko į Paryžių, kur įsidarbino Vladislavo Mickevičiaus knygyne. 1871 m. kilus Paryžiaus komunos judėjimui buvo sušaudytas 1871 m. gegužės 27 d. Liuksemburgo soduose, kaip komunos dalyvis.
1861 m. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo politinės manifestacijos. Seserys Dalevskytės aktyviai dalyvavo tokiose manifestacijose. Už tai Apolonijai, Juzefai ir Ksaverijai iki 1861 m. pab. skirtas namų areštas. Grįžusi namo iš vienos manifestacijos Apolonija susipažino su Rusijos generalinio štabo kapitonu, slaptu rengiamo sukilimo organizatoriumi Zigmantu Sierakausku. 1862 m. Apolonija ištekėjo už Z. Sierakausko. 1863 m. sukilimo metu seserys Zuzana, Apolonija ir Julija buvo sukilėlių ryšininkės. 1863 m. birželio 15 d. po Sierakausko arešto ir mirties Apolonija buvo ištremta į Naugardo guberniją. Apoloniją, laukiančią kūdikio, pakeliui suėmė skausmai. Kazokų karininkas, lydėjęs transportą, iškeldino ją iš traukinio, liepė pridengti marška ir pranešė Muravjovui, kad ji mirštanti. Miršta, ar ne, vis vien apkalti grandinėmis ir gabenti į paskyrimo vietą, įsakė generalgubernatorius: Jei gims berniukas, tebūnie nudėtas, o jei mergaitė, atiduokit į prieglaudą Smolenske. Kadangi mergaitė gimė už Smolensko, tai išvengė žiauraus likimo, bet dar mažytė mirė tremtyje. Julija su vyru ištremta į Kostromos guberniją. Sukilėlių motina Domininka Dalevskienė, seserys Teklė ir Ksavera palaidotos Varšuvoje. Apie kitas nėra likę žinių.
Dalevskių šeimos istorija buvo tragiška, jai caro valdžia neleido grįžti į savo kraštą, į Lietuvą. Šeimos nariai džiaugėsi nors tuo, kad tie kurie išlikę gyvi, vėl susibūrė drauge ir taip sulaukė gyvenimo pabaigos.
Lukiškių aikštėje, sukilėlių egzekucijos vietoje, yra atminimo lenta.

Literatūra
• Merkys, Vytautas. Dalevskių šeima. – Vilnius, 1967. – 230 p.
• Apolonija z Dalewskich Sierakowska. Wspomnienia. – Warszawa, 2010. – 255 p.
• Polski Słownik Biograficzny. – Kraków, 1938. – T. 4, p. 395.
• Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius, 1969.

Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

       Boleslovas Kajetonas Kolyška (Bolesław Kajetan Kołyszko) gimė 1837 m. rugpjūčio 7 d. Karmoniškėse, prie Pabarės. 1863 m. sukilimo veikėjas. Mokėsi Lydoje, paskui Vilniaus gimnazijoje. Maskvos universitete studijavo teisę. Už dalyvavimą studentų demonstracijose suimtas. 1861 m. pabaigoje emigravo. Kuneo (Italija) baigė lenkų emigrantų karinę mokyklą. 1863 m. grižo į Lietuvą. Kovo mėn netoli Kauno suorganizavo sukilėlių būrį, prie kurio prisidėjo B. Žarskio ir A. Norvaišos būriai, rinktinė pavadinta Dubysos pulku. Z. Sierakausko įsakymu vadovavo sukilėlių kolonai – dviem batalionams ir raitelių daliniui, kuri kovėsi Biržų kautynėse. Po kautynių Biržų girioje 1863 m. gegužės 10 d. su Z. Sierakausku ir kitais paimtas į nelaisvę, išvežtas į Vilnių ir karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudytas.
2013 m. Butrimonių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo atidengta atminimo lenta, skirta 1863 m. Sausio sukilimui paminėti. Lenta mini Boleslovą Kolyšką, gimusį Butrimonių parapijoje ir krikštytą Butrimonių bažnyčioje.

Literatūra
• Maksimaitienė, Ona. Boleslovas Kajetonas Koliška. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. X, p. 372.
• Bajor, Alwida Antonina. Bolesław Kołyszko, wieszany dwukrotnie. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2013, maj, p. 9-14.
• Polski Słownik Biograficzny. – Wrocław, 1968. – T. XIII, p. 368.
• Tablica na cześć Bolesława Kołyszki. – Iliustr. // Tygodnik Wilenszczyzny. – 2013, Nr. 34, p. 4.
Parengė: vyr. metodininkė Olga Kijakovskaja

Informacija ruošiama

Informacija ruošiama

Informacija ruošiama